Įsivaizduokime, kad vieną rytą, gurkšnodami kavą, įsijungiame žinias ir vietoj politikų, raginančių nevalgyti greito maisto po 22 valandos, girdime oficialų pranešimą: „Lietuvoje organizuojamas referendumas dėl kineziterapijos ateities Ortopedijos Centre!“
Nuo tos akimirkos po visą šalį pasklinda kalbos, kad, galbūt, jau visai netrukus visi privalės turėti savo asmeninį kineziterapeutą, o rytinę mankštą pakeis valstybinis privalomasis tempimo pratimas. Skamba neįtikėtinai, tiesa?
Kaip visa tai prasidėjo?
Gandai byloja, kad visa idėja gimė viename iš sveikatingumo forumų, kai penki entuziastingi sporto salės lankytojai nutarė, jog kineziterapija – tai kelias į taiką pasaulyje. Kuo daugiau žmonių išmoks teisingai atlikti pritūpimus, tuo mažiau bus konfliktų dėl batų dydžio parduotuvėse, mat visi išmoks drausmės.
Ši nepaprasta mintis pasirodė taip įtikinanti, kad net ir aukščiausieji institucijų atstovai sunerimo: o gal tikrai laikas surengti visuotinį balsavimą?
Referendumo klausimas
Svarbiausias momentas – kaip suformuluoti oficialų referendumo klausimą? Vieni norėjo siūlyti, kad „kiekvienas lietuvis bent kartą per savaitę privalėtų apsilankyti pas kineziterapeutą“. Kitiems ši formuluotė atrodė pernelyg drastiška.
Trečia grupė teigė, jog privalome nustatyti minimalų pratimų skaičių per dieną, pavyzdžiui, po dvidešimt atsispaudimų prieš pusryčius. Vis dėlto, regis, politiškai korektiškiausia formuluotė atsidūrė tarp dviejų kraštutinumų: „Ar pritariate tam, kad kineziterapija būtų pripažinta kaip būtinė sveikatos priežiūros paslauga kiekvienoje medicinos įstaigoje?“
Debatų ringas
Likus mėnesiui iki referendumo, įvairios visuomenės grupės pradėjo aršius debatus. Pasipylė skambūs šūkiai: „Gerbkime stuburą – rinkimės kineziterapiją!“, „Taisyklinga laikysena – žydinčios ateities pagrindas!“ Skeptikai, tuo tarpu, tvirtino, kad būtų pigiau nupirkti kilimėlių pratimams ir padalinti visoje Lietuvoje, negu kiekviename kaime statyti kineziterapijos kabinetą.
Netrūko ir ekstremalų, reikalavusių seimūnams pademonstruoti sugebėjimą teisingai ištiesinti pečius ir padaryti bent penkis pratimus.
Laisvalaikio kineziterapija gatvėse
Žengdami link referendumo dienos, miestų aikštėse ėmė rastis naujos pramogos. Tarp maisto furgonų bei amatininkų prekių kioskų atsirado kineziterapijos kampeliai, kuriuose savanoriai mokė praeivius paprastų žingsnių, kaip apšildyti sąnarius.
Norintieji galėjo pasitikrinti savo nugaros išlinkimą arba sužinoti, kodėl kelio girnelė traška lipant laiptais. Kai kas netgi pastebėjo, kad per šias neįprastas praktikas sumažėjo ir barnių prie kebabinių, nes žmonės tapo laimingesni, pasitempę bei atsparesni stresui.
Politinės reklamos ypatumai
Prasidėjus oficialiai rinkimų agitacijai, socialiniai tinklai užsipildė kalbomis apie tai, kuri partija labiau remia kineziterapijos plėtrą.
Šokėjų unionas žadėjo paruošti visą kineziterapinių šokių programą, dviratininkai ragino visus minti pedalus link artimiausio reabilitacijos centro, o skeptikų komanda paviešino sulėtintą vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip žmogui tenka atsikelti 5 valandą ryto vien tam, kad suspėtų atlikti dvidešimt įvairiapusių pratimų prieš darbą. Internete užvirė rimta kova – sporto entuziastai prieš sofą gynėjus.
Argumentai „už“ ir „prieš“
Referendumo šalininkai tvirtina, kad kineziterapija padeda žmogui atsikratyti įvairių judamojo aparato problemų dar ankstyvoje stadijoje, sumažina išlaidas sveikatos sistemai, o visuomenėje sėkmingai mažėja polinkis į pasyvų gyvenimo būdą.
Jie primena, jog tempimo pratimai ryte gali būti malonesni už taurelę kavos, o teisingas stuburo išlaikymas – bilietas į sveiką senatvę. Priešininkai sutinka, kad kineziterapija turi privalumų, tačiau abejoja, ar valstybės mastu finansuoti masinį judesių mokymą yra tinkamiausia kryptis. Jie siūlo tiesiog padvigubinti dviračių takus ir skatinti savanorišką sporto klubų lankymą.
Spontaniška parama iš užsienio
Internete netikėtai pasklido žinia, kad prancūzų kineziterapeutai siunčia sveikinimus Lietuvos visuomenei už tokį drąsų žingsnį siekiant oficialiai skatinti kineziterapiją. Keletas Ispanijos klinikų net išsiuntė laiškus mūsų Sveikatos ministerijai su pasiūlymu perimti patirtį, kaip integruoti šias paslaugas visos šalies mastu.
Nors kai kurie laiko tai humoristiniu perlenkimu, manoma, kad tarptautinis dėmesys galėtų atnešti papildomų investicijų į vietinius reabilitacijos centrus.
Netradiciniai pasisakymai
Žinoma, Lietuvoje niekada nestinga unikalių idėjų. Vienas oratorius pasiūlė sujungti kineziterapijos užsiėmimus su krašto apsaugos mokymais, tarsi teigdamas, kad kareivio ištvermė nuo tempimų tik auga, o stuburas leidžia greičiau bėgti į priekį.
Kitas politikas pajuokavo, kad geriau jau rengti referendumą apie privalomą sveiką mitybą, nes be vitaminų net pati intensyviausia kineziterapija gali neveikti. Kiti gi teigė, kad laikas legalizuoti atpalaiduojamuosius masažus per pietų pertrauką, nes taip dauguma žmonių taps laimingesni ir išsivaduos iš streso.
Neįprastos diskusijų laidos
Likę keletas savaičių iki balsavimo dienos, televizijos kanalai pradėjo rengti šou, kuriuose žymūs sporto treneriai, humoristai ir medikai kartu bandė demonstruoti pratimus, vertinti fiziologinę naudą ir diskutuoti, ar viskas iš tiesų būtina.
Tokios transliacijos popietiniame eteryje pritraukė daug smalsuolių, kurie iki tol net nebuvo girdėję žodžio „kineziterapija“. Tokiu būdu padidėjo ir žinių lygis visuomenėje, o kai kas net pagavo save darant tempimo pratimus sėdint ant sofos. Galiausiai gimė frazė: „Kas laimi – tas, kuris pajėgus išsitiesti labiausiai.“
